Lietuvoje orai tampa vis šaltesni ir šaltesni, o visuomenėje vyksta atvirkštinis procesas – atmosfera nenumaldomai kaista. Valdžia šitą ne tik jaučia, bet ir realiais veiksmais gali matyti. Geriausias to pavyzdys yra tragedija Skuodo rajone, kai policininkas mirtinai suvažinėjo tris vaikus. Visuomenėje kilo toks sujudimas, kad valdžioje įsivyravo baimės jausmas. Valdžia, norėdama nuraminti pasipiktinusią liaudį, prabilo apie generalinio komisaro ir ministro atsistatydinimus. Atsistatydinimo priežastis nurodyta išties šventa – aukšti pareigūnai prisiima kaltę už policininko sukeltą avariją. Na, tikrai gražu. Galima sakyti, kad mūsų politika nepaprastai morali, nes net popiežius neatsistatydina dėl kunigų nusikaltimų! Deja, pažvelgus į už fasado vykstančius procesus tenka nusivilti. Pamatai, kad šitie atsistatydinimai buvo kaip kam naudingi ir niekas valdžioje nenori (ar negali) keisti supuvusios sistemos. Galbūt, kai kurie politikai gali man prieštarauti sakydami, kad paskubėjome su tais atsistatydinimais, nes nesupratome pasipiktinimo esmės. Juk galvojome, kad šitas masinis pasipiktinimas buvo sukeltas „Lietuvos priešų“ ir panašių galingų tamsių jėgų, todėl reikėjo nuleisti „garą“. Bet koks netikėtumas! Sąmoningi piliečiai norėjo pagaliau kažką pakeisti egzistuojančioje sistemoje. Žiūrėdamas į politikus pamačiau, kad jie nuoširdžiai nesuprato esmės, nes jie nepratę, kad visuomenė irgi galėtų būti galinga žaidėja ir siekianti savo interesų. Šiuo atveju, tai būtų tvarka ir teisingumas ne tik keliuose. Kai visi suprato kas čia vyksta, tada netikėtai Tauta aprimo, ko pasekoje valdžioje sumaištis ir pasimetimas.
Kitas skaudus Lietuvos žmonėms reiškinys yra kainų augimas. Čia vėl pastebiu, kad valdžia ieško kaltų ten, kur jų nėra. Jie save ir kitus nori įtikinti, kad infliacija kelia kažkokie negeriečiai, kurie nepriklauso valdžios partijoms, siekdami pakeisti demokratinę sistemą. Manau, tai noras nuleisti “garą”, nes ekonomikai poveikį daro valdantieji ir jie savo politika gali valdyti šalies ekonominius procesus. Visų pirma, reikia valdžiai veikti, o ne verkti, kad ji neturinti galių ką nors pakeisti. Tai kas tada gali pakeisti? Lietuvoje esančias ekonominės poveikio priemones turi tik valdantysis elitas ir daugiau niekas. Be to, niekas netrukdo. Dar daugiau – visuomenė jau reikalauja imtis antiinfliacinės politikos. Dabar matau tik vieną konkretų Vyriausybės žingsnį, tai – susitarimą su prekybos centrais, jog jie neskubėtų didinti kainų. Šitai iniciatyvai ėmėsi vadovauti “Maxima”. Šis susitarimas gali nešti sėkmę tik tuo atveju, jeigu “Maxima” pasitikės Vyriausybės vykdoma ekonomine politika. Man sunku patikėti, kad “Maxima” nematydama kitų konkrečių Vyriausybės veiksmų stabdant infliaciją gali ja pasitikėti. Be Vyriausybės veiksmų ši “Maximos” iniciatyva (net būdama nuoširdi) yra veiksminga tik trumpame laikotarpyje, kuri pasireikš kaip “paslėpta infliacija”. Rezultate labiausiai nukentės suvargę pensininkai ir darbo žmonės. Kodėl Vyriausybė nieko nedaro?
Viena realiausia tokios laikysenos priežastis yra po metų įvyksiantys Seimo rinkimai ir nenoras aštrinti padeties, nes antiinfliacinės priemonės pirmiausia įgyvendinamos “apmokant” jų kaštus. Tik vėliau pasiekiamas rezultatas – infliacija mažėja. Ir jokiu būdu ne dėl to, kad, anot Vyriausybės, valdžia veikti laisvąją rinką neturi realių priemonių. Primenama, kad esame ES narė, o infliacija yra pasaulinė. Sutinku, kad infliacija pasireiškia pasauliniu mastu. Nepaisant to, šios problemos aktualumas įvairiuose šalyse nėra vienodas. Kadangi yra infliacijos mažinimo ir kitų jos sprendimo būdų. Galiu net pavardinti: pajamų indeksavimas, infliacijos kontrolė, antiinfliacinė politika. Labiausiai pensininkai ir kiti mažas pajamas gaunantieji turi atkreipti dėmėsį į pajamų indeksavimą. Pajamų indeksavimas – pajamų didinimas proporcingas infliacijos lygiui. Tuo atveju indeksuojamas darbo užmokestis, pensijos, stipendijos, palūkanos ir t.t. Tai savotiškas pajamų apdraudimas, kurio tikslas – prisitaikyti prie infliacijos, išmokti gyventi kartu su ja ir kompensuoti žalą, kurią patiria dėl infliacijos dauguma žmonių. Paprasti Lietuvos žmonės turi valdžios reikalauti, kad ji naudotų šį būdą, nes šiuo metu jiems labai reikalingas šis būdas. Norint toliau sekmingai kovoti reikia išsiaiškinti infliacijos kilimo priežastis. Dabar verda diskusijos, ar šią infliaciją sukėlė kaštų ar bendrosios paklausos pokyčių, kurios paskui nagrinėjamos detaliau. Nenoriu varginti skaitytojų kartodamas politikų ir ekspertų nuomones, todėl pakalbėsiu apie svarbiausią infliacijos sąlygą, tai – pinigų pasiūlą. Ji pirmiausia susijusi su pinigų apyvartos ypatybėmis, jos “šaknys” glūdi pinigų sferoje. Pradėjus kalbėti apie šią “šaknį” išnyra naujas veikėjas, tai – Lietuvos centrinis bankas. Jis valdo šią sferą ir atsakingas už tvarką pinigų sferoje. Anksčiau R.Šarkino vadovaujamas bankas dirbo neblogai, bet paskutinius metus jo darbas sušlubavo. Galbūt suprastėjusį darbą lėmė neskaidri padėtis politikoje? Toks klausimas natūraliai kyla, bet, deja, dabar atsakyti į šį klausimą negalime, nes trūksta informacijos. Tik viena aišku, jeigu Centrinis bankas vykdys sėkmingą monetarinę politiką, ko pasekoje bus galima valdyti infliaciją, tai G,Kirkilui ir jo Vyriausybei bus pliusas. Be to, ji galės prieš rinkimus “pamaloninti” rinkėjus. Bėda tik ta, kad esant dabartiniam valiutų valdybos modeliui Centrinis bankas be su Vyriausybe suderintų antiinfliacinės politikos veiksmų nepajėgus to padaryti.
Žodžiu, priemonių valdžia turi – reikia tik atsidavusiai dirbti Lietuvai
is
http://www.totas.lt