ta karvė pardavė save į Vokietiją, pardavė ir savo vaiką, o paskui užsimanė vokiškų pinigų, išlaikymo, kaip vieniša motina. tai dabar čia dėlto triukšmą kelia ir kelia. kiek galima jau kiek metų trunka?

nors tos mamos ir gaila bet manau sraigute yra teisi ... vistik manau didzhiausia problema yra musu valdzhios ir biurokratu skystakiaushishkumas ir vergishkas nuolankumas uzhsieniechiams ... vien tas zhodis uzhsienietis tiek baimes ivaro musu valdzhiai kad nusimautu paskutines kelnes kad tik uzhsienietis butu laimingas ir patenkintas o savas juk kur dings kaip duosim taip bus ir gerai.....

Niekshai, taip, aš galvojau ir apie tąją antrąją pusę, ir apie tai, kas ten per konfliktas buvo. Visgi, nusprendžiau paprastai: pakankamai žinių neturiu nei apie tą, nei apie aną, tačiau matau elementarų dalyką - vaikas, tegul ir augęs Vokietijoje, kalba ne vokiškai, o lietuviškai. Motinos padėtis, kaip imigrantės Vokietijoje - kardinaliai mažiau apsaugota, nei tėvo, taigi, esami netiesioginiai požymiai gan ryškiai rodo vokiško teismo abejotiną teisingumą, greičiausiai vadovaujantis paprastu principu - "kas ta emigrantė, ką ji gali padaryti".

Vėlgi, paprastas žmogiškas supratimas: motina, kuri ryžtasi pažeisti įstatymus vardan savo vaiko, verta pakankamos pagarbos, nepriklausomai nuo to, ar ji teisi, ar ne. Pats būdamas tėvu, aš ją suprantu. Dėčiau aš ant tokių įstatymų, kai kalba apie mano vaiką - būtent todėl šiuo atveju nelaikyčiau teismo nutarties neginčijama ar netgi reikšminga.

Žodžiu, jei į mane kreiptųsi ana moteriškė, duočiau jai raktus nuo namo kaime, kur ji galėtų pagyventi. Ir dėčiau ant tokios "teisėsaugos", kuri žmoniškumą laiko mažiau svarbiu už įstatymus. Ir manau, kad nesu vienintelis, kuris taip pasielgtų.