Demokratinės Kampučijos Saugumo kalėjimo S-21 taisyklės, su kuriomis būdavo supažindinamas kiekvienas kalinys:

1. Tu privalai teisingai atsakyti į mano klausimą. Neišsisukinėk.
2. Nebandyk nuslėpti faktų, sakydamas, kad todėl ar todėl, tau draudžiama su manim ginčytis.
3. Nebūk kvailys - tu esi žmogus, išdrįsęs priešintis revoliucijai.
4. Tu privalai atsakinėti į mano klausimus iškart, nešvaistydamas laiko galvojimui.
5. Nekalbėk man apie savo kaltę ar revoliucijos tikslus.
6. Kai gauni rimbų arba elektros šoką, tau draudžiama verkti ar dejuoti.
7. Nieko nedaryk, tyliai sėdėk ir lauk mano paliepimų. Jei paliepimų nėra, tylėk. Kai aš tau liepiu kažką padaryti, daryk tai iškart, neprieštaraudamas.
8. Nekalbėk apie Kampučijos žmones, bandydamas nuslėpti savo paslaptis ar išdavikus.
9. Jei tu nesilaikysi bent vienos iš išvardintų taisyklių, tu gausi daug daug rimbų ir elektros šoko.
10. Jei tau nepatiks bet kuris mano paliepimas ar veiksmas, tu gausi dešimt rimbo smūgių arba penkis elektros šokus.

S-21 - tai žymiausias, bet ne vienintelis kankinimų kalėjimas, buvęs Kampučijoje. Įrengtas princo Narodomo Sianuko vardo gimnazijos pastate, šis kalėjimas tapo svarbiausia Raudonųjų Khmerų vykdytų tardymų vieta. Į kalėjimą per jo egzistavimo metus (1977-1979) buvo nusiųsta per 20 tūkstančių žmonių. Tik 7 iš jų liko gyvais. Žmonės į kalėjimą būdavo vedami užrištomis akimis, vos atvesti - fotografuojami, o po to - iškart kankinami. Kankinimai trukdavo nuo kelių dienų iki kelių mėnesių. Beveik visi kankintieji vėliau būdavo siunčiami į žudymo laukus (taip vadinamos vietos, kur būdavo vykdomos žudynės), išimtį sudarė tik tie, kurie buvo nužudyti tame pačiame kalėjime - neretai žmonės būdavo negyvai nukankinami tam, kad palaužti likusius kalinius.

Tipiškiausi kankinimo būdai buvo šie: mušimas rimbu, padarytu iš vielos, elektros šokas, nardinimas žemyn galva į vandenį, laikant žmogų tol, kol jis pasprings, o paskui ištraukiant, nagų lupimas, odos lupimas ir pan.. Vienas ši kankintojų išradimų - tai "stebuklų medis": ant didelio medžio pakabindavo žmogų ir jį kankindavo. Prie medžio specialiai buvo pritvirtintas mikrofonas, o aukos riksmai būdavo transliuojami per garsiakalbį - kad visi girdėtų.

Kankintojai neskirstydavo aukų nei pagal amžių, nei pagal lytį. Neretai kankinami būdavo ir 3-5 metų amžiaus vaikai (jie irgi būdavo laikomi valstybės priešais), o norint paveikti moteris (jos neretai būdavo atgabenamos su savo vaikais) - būdavo kankinami ir netgi kelių mėnesių kūdikiai.

Per Raudonųjų Khmerų ir Pol Pot'o valdymo laikotarpį, trukutsį nepilnus 4 metus, buvo nužudyta apie 1,5 milijono žmonių, arba daugiau, nei ketvirtadalis Kambodžos (Kampučijos) gyventojų. Dar didesnis kiekis žmonių patyrė kankinimus, buvo suluošinti. revoliucijos priešais buvo laikomi visi, kas yra kilę ne iš kaimo, inteligentai, kitataučiai ir pan.. Pasmerkiami mirti žmonės buvo už šiuos požymius bei nusikaltimus:
1. "Miestietiški" (spalvoti ar šiaip geresni) drabužiai
2. Akiniai
3. Neįprasta tartis
4. Užsienio kalbų mokėjimas
5. Bendravimas su užsieniečiais
6. Giminaičiai, tarnavę valstybės įstaigose ar kariuomenėje
7. Bet koks nepasitenkinimas valdžia
8. Miško uogų rinkimas
9. Draugystė tarp vyro ir moters be Raudonųjų khmerų sankcijų
10. Vaistų vartojimas
11. Bet koks kitas "kontrrevoliucijos" požymis, koks tik galėjo šauti į galvą revolicijos tarnams

Kad žmonės nebandytų bėgti iš kaimų ar kovoti, Raudonieji khmerai imdavosi prevencinių priemonių: kad žmonės negalėtų naudoti ginklo, jiems nukapodavo rankų nykščius, kad negalėtų bėgti - nukirsdavo kojų pirštus. Šalies "atstatymo" laikotarpyje buvo uždraustas nėštumas - atseit, moteris taip tampa nedarbinga ir negali statyti komunizmo. Nepaklususioms moterims būdavo perpjaunami pilvai ir jos paliekamos mirti. Taip pat būdavo naikinami ir kūdikiai.

Žemiau - fotografijos iš S-21 kalėjimo archyvo. Nei vienas joje pavaizduotas žmogus neliko gyvas. Dalis jų buvo mirtinai nukankinti dar kalėjime, tie, kurie atlaikė kankinimus - vėliau buvo užmušti žudymo laukuose.

Dar truputis apie Pol Poto kalėjimą S-21, dar žinomą, kaip Tuol Sleng kalėjimas.

Siaubas, net žodžių nėra..

Aha,grieztai ir aiskiai..

Visiskai sutinku. Maciau laida apie Pol Pot'o rezima. Man atrodo jis buvo koks nesveikas zmogus, kaip ir Hitler'is, tik Adolfas saviskiu nenaikino. Pol Pot'as visus gyventojus is miestu i dziungles suvare, atseit "arciau gamtos". Jo vizijoje miestu neturejo buti.

Skirtingais duomenimis, Pol Potas sunaikino nuo 1,5 iki 3 milijonų Kambodžos (Kampučijos) gyventojų. Beje, didesnį skaičių pateikia Kampučija, turinti tikslesnius genocido duomenis. Dar daugiau žmonių buvo suluošinta ar pabėgo iš šalies. Iš kur atsiranda tokie išgamos?

Saloth Sar buvo Kambodžos inteligentų vaikas, gimęs 1925. Jo sesuo buvo Kambodžos karaliaus meilužė. Mokėsi mokykloje, vėliau gimnazijoje, o 1949, sulaukęs 24-erių, išvažiavo studijuoti į Prancūziją, kur ir susidūrė su komunistais. Prancūzijoje komunizmas buvo itin populiarus, o studentų iš Indokinijos, įskaitant ir Kambodžą - labai nemažai.

Skirtingai nuo daugelio kitų šalių komunistų, prancūzų komunistai nuo seno garsėjo, kaip besilaikantys itin šiurkščios marksizmo-leninizmo linijos, smarkiai įtakotos Stalino bei Trockio. Įtaką prancūzams darė ir anarchistai, propagavę terorą (šis judėjimas išsivystė Prancūzijoje), ir netgi užsilikęs respublikonų (robespjerininkų) ideologinis paveldas. Prancūzų komunistai jau turėjo kovos patirtį - jie buvo vieni aktyviausių antihitlerinio pasipriešinimo dalyvių, o vėliau, pokaryje - keršto akcijų kolaborantams organizatoriai. Dar vienas išskirtinis prancūziško komunizmo bruožas - tai pedagoginės idėjos, išsakytos protokomunisto Žano Žako Ruso - anasai idealizavo kaimą, miestus laikė blogio liūnu ir teigė, kad idealią visuomenę galima sukurti, tik nuo mažumės atskiriant vaikus nuo tėvų - taip, esą, jie išvengs civilizacijos purvo.

Taigi, ant viso šito ideologinio šlamšto ir užkibo Saloth Sar, vėliau pagarsėjęs, kaip Pol Pot. Jau Prancūzijoje jis pagarsėjo, kaip vienas iš aktyviausių komunistinių kuopelių organizatorių. 1953 Saloth Sar neišlaikė egzaminų ir buvo išsiųstas iš Prancūzijos. Grįžęs į Kambodžą, Pol Potas susisiekė su buvusiais studijų draugais ir greitai ėmė tęsti savo komunistinę veiklą. 1954, Kambodžiai įgijus formalią nepriklausomybę, buvo surengti rinkimai, kuriuose buvo apribota galimybė dalyvauti komunistinėms partijoms. Pol Potas, iki tol nesiskelbęs esąs komunistu, liko nepaliestu, tuo tarpu kairiosios partijos nuėjo į pogrindį ir ėmėsi teroristinės veiklos.

Po truputį tęsdamas savo oficialią karjerą, Pol Potas tęsė ir karjerą partijoje. 1962 metais jis tapo kompartijos antruoju sekretoriumi ir iškart įdavė komunistų partijos lyderį pirmąjį sekretorių Ton Samouth Kambodžos saugumiečiams. Po kelių mėnesių anas buvo nužudytas kalėjime, o Pol Potas tapo kompartijos vadu. 1964 Kambodžos valdžia įsitikino, kad jų agentas yra netinkamas, taigi, Pol Potui teko bėgti į komunistinį Šiaurės Vietnamą. Ten jis greit subūrė pirmuosius khmerų kovotojų būrius, kurie ėmė veikti pietų Kambodžos teritorijose. Kartu buvo pradėti statyti būsimo režimo pamatai: kompartijos valymas - iš jos buvo pašalinti už industrializavimą kovoję nariai, kilę daugiausiai iš kaimo vietovių (jų manymu, kaimas buvo vergovinės sistemos palikimas), o kartu - buvo pritaikyta esminė Žano Žako Ruso idėja: vaikai, vos sulaukę 3-5 metų amžiaus, atskiriami nuo tėvų ir auginami komunistinės ideologijos sąlygomis. Būtent šie vaikai vėliau tapo nežmoniškiausiais skerdikais.

Per likusius 10 metų Pol Potui sekėsi vis geriau: Kambodžos padėtis prastėjo, karalius Norodomas Sianukas (Norodom Sihanouk) ėmė prarasti įtaką šalies viduje, tuo tarpu Pol Poto vadovaujami Raudonieji khmerai vis labiau plėtė savo įtaką Kambodžos kaimo vietovėse. Įpykdyti Šiaurės Vietnamo (Viet Kongo) pasipriešinimo, veiksmų prieš Kambodžą ėmėsi ir amerikiečiai - masiniais bombardavimais buvo išnaikinta daugelis stambesnių Kambodžos gyvenviečių. Deja, priemonės, padėjusios palaužti Vokietiją 1944, Kambodžoje nepasiteisino: agrarinės šalies ekonomika negalėjo smarkiai smukti, tačiau atsirado didžiulis gyventojų pasipriešinimas.

Galutinis posūkis prasidėjo 1973 - Pol Potas jau kontroliavo du trečdalius Kambodžos teritorijos, tuo tarpu amerikiečiai, bandydami pataisyti padėtį, nesugalvojo nieko geresnio, kaip tik nušalinti karalių Norodomą nuo valdžios. Pastarasis, buvęs idėjiniu vadu ir tikru stabu trims ketvirtadaliams Kambodžos gyventojų, bėgo į Kiniją ir ten nutarė prašyti palaikymo iš Raudonųjų Khmerų.

1975 metais Pol Potas, turėdamas savo rankose pilną karaliaus palaikymą, puolė sostinę Pnom Penį ir jį užėmė. Karalius buvo slapta įkalintas, nors formaliai jis ir buvo paliktas aukščiausiu šalies valdovu. Greitai buvo pradėtas teisingos komunistinės tvarkos įgyvendinimas: lygiai, kaip mokė Žanas Žakas Ruso, supuvusių miestų gyventojai buvo išvaryti į kaimus bei miškus, o visi ideologiškai įtartini elementai pradėti naikinti.

Visi gyventojai buvo suskirstyti į tris rūšis: teises turintys žmonės, kandidatai (naujieji žmonės) ir saugomieji. Aišku, buvo ir dar viena rūšis - kompartijos nariai bei kovotojai - šiųjų teisės buvo ypatingos. Teises turinčiais žmonėmis tapo kaimo gyventojai, ypač - tų rajonų, kurie buvo menkai išvystyti ir aktyviai palaikė Raudonuosius khmerus. Kandidatais tapo visi tie, kas buvo kilę iš miestų bei visi pasiturinčiau gyvenantys kaimiečiai. O saugomieji (pranc. depositee) - tai buvo grupė žmonių, skirta sunaikinimui. Į pastarųjų tarpą pakliuvo visi budistų vienuoliai, chamai (islamo mažuma Kambodžoje), vietnamiečiai, europiečiai, krikščionys, kariškiai bei jų giminės, valdininkai ir t.t..

Saugomieji buvo sunaikinti jau per pirmus Pol Poto valdžios metus - dabartinės Kampučijos duomenimis taip žuvo apie milijoną šalies gyventojų. Truputį geriau sekėsi kandidatams - visi jie, kartu su didele dalimi saugomųjų, buvo išsiųsti į kaimo vietoves, kur turėjo dirbti žemės ūkyje. Skirtingai nuo saugomųjų, kandidatai turėjo tam tikrą šansą tapti teises turinčiais žmonėmis. Deja, dauguma tokiais netapo - priversti 18 valandų per parą dirbti ryžių laukuose, gaudami po dubenėlį ryžių kas dvi paras, kandidatai, kaip ir saugomieji, masiškai mirdavo nuo bado ir išsekimo. Už menkiausią nepaklusnumą bausmė buvo viena - mirtis. Profilaktinė priemonė, jau apie 1974 metus tapusi masine - tai rankų nykščių bei kojų pirštų nukapojimas: taip suluošintas žmogus galėdavo dirbti, bet negalėdavo bėgti ar laikyti rankose ginklo. Tipiškas komunistų posakis apie šiuos žmones buvo toks: "Laikyti tave - jokios naudos, sunaikinti tave - jokio praradimo". Buvo tik vienas punktas, ribojantis šių žmonių žudymą: Pol Potas uždraudė eikvoti jiems šovinius. Taigi, šie žmonės turėjo būti užmušinėjami kitais būdais. Dabartinės Kampučijos surinktais duomenimis, šiai grupei žmonių teko didžioji dalis iš likusių 2 milijonų mirčių.

Neverta galvoti, kad gyvenimas teises turintiems buvo smarkiai geresnis - visi jie turėjo dirbti tuose pačiuose kolūkiuose, o už menkiausią bendravimą su kandidatais ar saugomaisiais patys neretai būdavo išvedami į miškus ir užmušami be jokio įspėjimo. Vaikai būdavo atimami iš visų gyventojų - jie būdavo siunčiami į specialias mokyklas, kur atskirti nuo tėvų, mokindavosi paprastos komunistinės ideologijos: "Tėvai yra priešai, režimo palikimas. Visus kompartijos priešus reikia naikinti."

Raudonųjų khmerų viešpatavimui galas atėjo 1979 - Pol Potas, įtikėjęs savo galia, ėmėsi veiksmų prieš komunistinį Vietnamą. Pol Poto teigimu, Kampučija turėjo galimybę laimėti kare, naikindama visus Vietnamo gyventojus. Pol Potas aiškino taip: jei milijonas Kambodžos karių puls Vietnamą ir kiekvienas karys užmuš po 30 Vietnamo gyventojų - vyrų, moterų, vaikų - Vietnamas bus nugalėtas. Pol Poto nelaimei, jo veiksmais jau buvo pasibaisėjusi didžioji Kampučijos gyventojų dalis. Ilgą laiką jam ginklus tiekę kiniečiai irgi atsikando tokių žiaurumų. Dar daugiau - apie 1974 pabaigą duomenys apie genocidą Kampučijoje prasiskverbė netgi į JAV. Taigi, kaip bebūtų keista, 1979, vykdydamas puolimą, Vietnamas gavo tam tikrą palaikymą netgi iš priešiškos Kinijos bei JAV žvalgybos.

Vietnamo puolimas buvo nepaprastai greitas - vos po poros savaičių jau buvo užimtas Pnom Penis, dar po kelių savaičių - nuo Raudonųjų Khmerų išvalyta didžioji teritorijos dalis. Deja, Pol Poto komunistai įsitvirtino šiaurės kalnuose, iš kur jų išstumti taip ir nepavyko. Vietnamo valdymo metais Šiauriniuose Kampučijos rajonuose Raudonuosius khmerus naikinti buvo leista be apribojimų, tačiau šie vis vien įstengė išsilaikyti savo slaptose kalnų stovyklose. 1987 metais buvo pasklidęs gandas, esą Pol Potą suėmė ir nuteisė patys jo bendražygiai, tačiau po kelerių metų paaiškėjo priešingai: kelis savo svarbiausius bendražygius suėmė ir sušaudė patsai Pol Potas. Dabar dažniausiai sutariama, esą Pol Potas kalnuose išgyveno netgi iki 1998, kai mirė, ištiktas širdies smūgio - infarktas ištiko, sužinojus, kad pasiduoti Kampučijos valdžiai nutarė didžioji dalis Raudonųjų Khmerų dalinių, o jo paties paimti atskrenda Kampučijos policija...

Karo išsekinta Kampučija nutarė ryžtis taikai 1990 metais. Karo žaizdos buvo tokios didelės, kad valdžią atgavęs karalius Norodomas Sihanukas pasiūlė susitaikymo planą, su sąlyga, kad komunistai nutrauks kovos veiksmus... Visgi, Raudonieji khmerai nepasidavė net ir tada, jau 1991 pratęsdami karines akcijas. Nors 1998, mirus Pol Potui, komunistų pasipriešinimas silpnėja, paskutiniai Raudonųjų Khmerų vadai nėra suimti iki šiol.

Totalitarizmo apofeoze.Tas pats butu atsitike eurazijoje ,jei TSRS pavyktu eksportuoti komunistini rezima i V.Europa ir eliminuoti zymesne isorine gresme.Su nuokrypiais aisku:kokioj Sveicarijoje humaniskiau,o sakykim kokioj Kalugoje ae Jaroslavlyje butu labiau panasu i Kambodzos varianta.

Na, prisimenant Tuchačevskio siautėjimus Rusijoje, Tambovo srityje, ar Hlodomorą Ukrainoje, tai gan panašu visgi. Komunistai ir socialistai visad panašūs. Tarp kitko, ir nacional-socialistai, ir prancūzų revoliucionieriai. Tarp kitko, kažkas čia minėjo Hitlerį, atseit tas "savų" nenaikino - naikino ir tas. Pats būdamas pusiau žydu, žydų turėjo ir bendražygių tarpe, naikino ir žydus, ir čigonus, ir homoseksualus, ir vokiečius. Išgamos visada yra išgamos.