Sušalo paršas (III dalis)

Tai tas mentas, kur galvojo, kad apie jį parašyta, iš to streso užgėrė, pamiršo ūkį ir pačią: karvės nemelžtos, tvartas nemėžtas, pati - laukais išėjus. Tai nuo tokio gaspadoriaus neapsikentęs pabėgo į tyrus ir paršas. O buvo šalta...

Nu, tada vieną rytą eina bobos ir žiū - prie geležinkelio paršas guli. Šusalęs, turbūt. Tai pasakė vaikėzams, urėdui ir kunigui, kad paršas prie gelžkelio guli. Subėgo visi pažiūrėti, o paršo jau nėra. Paskuj rado kažkur autobusų stotelėj po suolu pakištą - turbūt tikėjosi, kad atšilęs namo parbėgs, bet kur tau! O mentas tuo metu toliau gėrė.

Tada paskuj, kai visi jau susirūpino - kieno ten pašras sušalęs guli, tas vėl pradingo. O vieną rytą ėjo meras į darbą su seniūnu, o gi žiūri - miestelio aikštėje, paminklo vietoje paršas apšalęs šypsosi! Tada pakvietė mentus, gaisrininkus ir korespondentus, nusifotografavo visi ten, paspardė paršą, gėlėmis apdėjo ir ėmė piktdžiugiškai kikenti. Tai tada tas mentas, kurio paršas buvo, labai susinervijo, susisielojo, nes tik paskuj apsižiūrėjo, kad ten jo paršas miestelio veidą reprezentuoja...

Vagia rašinius ir sūdo daniškom srutom!

http://pigikeule.wordpress.com/2010/03/ ... iii-dalis/