Tiesiog gražus pasakojimas...
Vaikystė- nerealių ir išgalvotų svajonių metas. Vaikystė- tai gėrio ir nuoširdumo dienos. Vaikystė- tai ryškių spalvų ir neišpildomų norų laikotarpis.
Kaip gera būti vaiku, apie nieką negalvoji tik džiaugiesi tuo mažu, bet labai gražiu, šiltu gyvenimu. Prisiminkim savo vaikystės dienas ir tikrai visų veiduose išryškės nedidelės šypsenos.
Vieną dieną sėdėjau prie mažai praverto lango. Buvau pikta, o gal liūdna... Buvau kaip ne sava, atsikėliau skaudama galva ir atrodė, jog gyvenimas nusipiešęs tamsiom spalvom, o dar tie vakarykščiai nutikai neleido ramiai gyventi. Šį rytą norėjau tik sėdėti prie praverto lango ir gamtoje ieškoti to, kas mane įtikintų, jog verta gyventi ir džiaugtis gyvenimo teikiamomis staigmenomis.
Labai ilgai ieškojau nors mažyčio laimės spindulėlio, bet neradau... Žvelgiau į medį, bandžiau jo žalume atrasti kažką gražaus, mėginau danguje surasti tai, ko niekad neradau, bet ir šią minutę nieko neišėjo. Ilgai klaidžiojau erdvėje, tolumoje ten, kažkur pievoje, bet mano liūdnas, o kartu ir piktas žvilgsnis dar labiau niaukėsi, kol galų gale akimis užsukau čia pat, į kiemą... Ir čia suradau du mažus „vabaliukus“.
Viduryje kiemo buvo nedidelė smėlio dėžė. O jos centre žaidė du maži vaikai. Tokioje didelėje smėlio platybėje jie atrodė kaip du maži vabaliukai. Jie statė pilis, tiesė kelius, tiltus... Žaidė beveik tylėdami, tik retkarčiais vienas kitam kažką pasakydavo vaikiška kalba. Buvo taip gražu į juos žiūrėti. Ir aš nepajutau kaip raganiškame veide išryškėjo maža šypsena. Stebėjau mažuosius vaikus ir pajutau, kad mintimis nuskriejau pas juos. Su šiais vabaliukais stačiau neapsakomo grožio pilis, tiltus ir daug kitokių grožybių. Viduje pasijutau tokia maža mergaitė, kad nebenorėjau kitokia ir būti.
Stebėjau ir klausiau šių mažu vaikų... Jie kažką kalbėjo, bet aš nieko nesupratau, juokėsi ir aš kartu šypsojausi. Tą minutę man nieko nereikėjo. Aš buvau laiminga, nes turėjau galimybę stebėti vaikų pasaulį, jo paslaptis. Vaikai žaidė labai dideliame kieme, tačiau jų aplinka, erdvė buvo mažutė ir šilta. Į juos žvelgiant atrodė, jog šiame pasaulyje yra tik šitos gražios būtybės. Vabaliukai į nieką nekreipdavo dėmesio. Kas ėjo pro šalį, tas ir praėjo. Jie kūrė savo pasaulį, savo nuostabų pasaulį...
Galbūt tai būtų trukę iki vėlaus vakaro ar dar netgi ilgiau, tačiau vaikai išgirdo balsus, kurie buvo gerai pažįstami- tai motinų balsai. Išgirdę ir pamatę savo brangiausius žmones- mamas, sugriovė tai, ką kūrė ir nubėgo pas jas. Vabaliukai net nepagalvojo, jog sugriovė nenusakomo grožio vaikišką pasaulį. Sugriovė ir tiek, juk rytoj statys kažką naują, galbūt net gražiau.
Ši smėlio dėžė liko ne tik tuščia, bet ir šalta, negraži, nejauki. Kai vaikai išėjo liko tik niūri tuštuma... Toje vietoje plakė dvi mažos širdutės, kurios linkėjo ir sakė tik tiesą ir gerus žodžius (bent aš taip noriu tikėti).
Galėjau kaltinti mamas, kurios pašaukė savo vaikus, prisidėjo prie to, jog dingo šiluma ir gėrio erdvė. Bet aš taip nedariau, nes supratau, jog šis reginys mano mintyse išliks labai ilgai.
Galvojau, kad aš vabaliukus stebėjau tik kelias minutes, bet pasirodė, kad klydau. Tai truko visą dieną- iki vakaro. Iš šalies žvelgiant atrodė, jog šią dieną aš nieko prasmingo nenuveikiau, bet man buvo viena iš geriausių ir prasmingiausių dienų. Mažučiai žmogeliukai man suteikė daug gerų minčių, dar geresnę nuotaiką, o svarbiausia suteikė tai, ko negaliu paaiškinti. Aš jaučiausi pakiliai ir už tai dėkoju tik jiems. Jie mane privertė suvokti, jog nėra to, kas neišeitų į gera.
Taigi šią dieną užbaigiau su šypsena veide. Ši diena man- ilgas ir gražus prisiminimas. Manau, jog ilgai tą jausmą prisiminsiu.
Prisijungti
Registruotis
DUK
Ieškoti
