Cia manau velgi yra tiesiog savoku isgryninimo problema - kas yra meile? Man susidaro ispudis, jog dauguma meile isivaizduoja visa gyvenima jauciant ta virpuli, kuris buna bendravimo pradzioje. O jeigu tas jaudulys tapma ne toks didelis (o paprasciausiai normalizuojasi), tai jau galvoja, kad meile praejo, kad meile tik laiko klausimas. Tai as tada pasakyciau, jog tokie zmones nesuras tokios meiles ir visa gyvenima eis nuo vienos prie kitos (nes bet kuriuo atveju euforijoje visa gyvenima isbuti gali tik su psichikos sutrikimais, o normalus zmones euforijos busenoj buna anaiptol ne tiek jau ir daug laiko - tik nesakau, kad ji negali kartas nuo karto pasikartoti - kad ir su tuo paciu zmogumi).
Manau, nereikia tureti iliuziju apie ta nenumaldoma aistra visa gyvenima iki grabo lentos. Bet ir nereikia isivaizduoti, kad po keleriu metu nieko isskyrus prisirima nebelieka. Liks tiek arba bus sukurta tiek, kiek nores ir kiek ides pastangu abi puses. Juk cia tolygu lauzui - jeigu karts nuo karo neimesi malku, jis uzges