|
Buvo laikai...
Jei buvote vaikas 60-ais, 70-ais ar 80-ais, žvelgiant atgal, sunku
patikėti, kad mums pavyko išgyventi iki šių laikų. Vaikystėje mes mašinose
važinėjome be saugos diržų ir pagalvių. Šiltą vasaros dieną pasivažinėjimas
arkliu pakinkytu vežimu buvo neapsakomas malonumas. Mūsų lovytės buvo
išmargintos ryškiais dažais, turinčiais didelį švino kiekį. Ant vaistų
buteliukų nebuvo slaptų dangtelių, durys dažnai neužsirakindavo, o spintos
neužsirakindavo niekada. Mes gėrėm vandenį iš kolonėlės ant kampo, o ne iš
plastikinių butelių. Niekam negalėjo šauti į galvą dvirka važinėti su
šalmu. Siaubas.
Valandų valandas mes meistravome vežimėlius ir paspirtukus iš lentų ir
sąvartyne rastų guolių, o kai pirmąkart leidomės nuo kalno, prisimindavom,
kad užmiršom pritaisyti stabdžius.
Kelis kartus įvažiavę į spygliuotus krūmus mes išspręsdavome šią problemą.
Mes išeidavom iš namų ryte ir žaidėm visą dieną, grįždami tada, kai
užsidegdavo gatvės žibintai ant medinių stulpų, ten, kur jie buvo. Visą
dieną niekas negalėjo sužinoti, kur mes. Mobilių telefonų nebuvo! Sunku
įsivaizduoti. Mes pjaustėmės rankas ir kojas, laužydavomės kaulus
išsimušdavome dantis, ir niekas nieko už tai nepaduodavo į teismą. Visko
buvo. Buvome kalti tik mes, ir niekas kitas. Atsimenate? Mes mušėmės iki
kraujo ir vaikščiojom su mėlynėm, priprasdami nekreipti į tai dėmesio.
Mes valgėm pyragėlius, ledus, gėrėm limonadą, bet nuo to niekas nestorėjo.
Iš vieno butelio gėrė keli žmonės ir niekas nuo to nenumirė. Mes neturėjom
žaidimų priedėlių, kompiuterių, 165 palydovinės televizijos kanalų,
kompaktinių diskų, mobilių telefonų, interneto... Žiūrėti multiplikacinio
filmo visu būriu nešdavomės į artimiausius namus, juk videomagnetofonų taip
pat nebuvo!
Užtai mes turėjom draugų. Išėję iš namų mes juo rasdavom. Mes važinėjom
dviračiais, pavasario upeliuose plukdydavom degtukus, sėdėdavom ant
suoliuko, ant tvoros ar kiemuose žaisdavom futbolą. Kai mums kas nors buvo
reikalingas, mes pašaukdavom po langais, ar tiesiog užeidavom pasimatyti.
Atmenat? Be išankstinio skambučio!
Mes sugalvodavom žaidimus su pagaliais ir konservų dėžutėmis, mes soduose
vokdavom obuolius ir valgėm vyšnias su visais kauliukais, ir kauliukai mūsų
pilvuose nesudykdavo.
Kiekvienas nors kartą buvo užsirašęs į ledo ritulį ar rankinį, bet labai
mažai kas papuolė į komandą.
Kai kurie mokiniai nebuvo tokie supratingi, kaip likusieji, todėl likdavo
antriems metams. Kontroliniai ir egzaminai nebuvo dalinami į 10 lygių, o
pažymiai teoriškai apimdavo 5, o iš tikro 3 balus. Per pertraukas mes
liedavom vienas kitą vandeniu iš senų daugkartinių švirkštų! Mūsų poelgiai
buvo mūsų. Mes buvome pasiruošę pasekmėms. Slėptis nebuvo už ko. Praktiškai
neturėjome supratimo apie tai, kad galima išsipirkti nuo milicijos ar
išvengti armijos. Tais metais tėvai paprastai stodavo įstatymo pusėn,
galite sau įsivaizduoti!? Ta karta davė daugybę žmonių, kurie moka
rizikuoti, spręsti problemas ir sukurti tai, ko iki tol nebuvo, kas tiesiog
neegzistavo. Mes turėjome pasirinkimo laisvę, rizikos ir nesėkmės teisę,
atsakomybę, ir mes kažkaip išmokom tuo visu naudotis. Jei jūs vienas iš
šios kartos, aš jus sveikinu. Mums pasisekė, kad mūsų vaikystė ir jaunystė
pasibaigė iki tol, kai valdžia nupirko jaunimo laisvę už riedučius,
mobilius telefonus, žvaigždžių fabriką ir klasiškus džiūvėsėlius. Su jų
bendru sutikimu. Jų pačių labui...
Iš tikro pasaulio stebuklų yra ne septyni, o gerokai daugiau. Tiesiog mes
prie jų pripratom ir kartais nebepastebim. Na, argi ne stebuklas – pirma
tarybinė priemonė vyrams po skutimosi? Atsimenate? O tokį stebuklą, kaip
automobilio Moskvič 412 tiuningą? Atsimenate?: kapeikos, priklijuotos viso
priekinio stiklo pakraštyje, kailiu aptrauktas vairas, pavarų lazdelės
galas iš epoksidinės dervos su rožyte viduje.
Kelnaičių guma – tai juk irgi stebuklas! Juk ji puikiai laikydavo ne tik
kelnaites, bet ir pirštinaites!
O kino teatruose? Lazerinės rodyklės taškas ant pagrindinio veikėjo kaktos
– kiek daug žiūrovų stebėjo jį drebančia širdimi! Pyragėlis su uogiene –
argi ne stebuklas? Niekada neatspėsi, iš kokios pusės ištekės uogienė!
O va šitas nuostabus mamos išvedžiojimas – „Aš tau dabar perku, bet tai tau
gimtadienio dovana"?!
Arba ši stebuklinga močiutės frazė – „Tik stiklainius grąžinkit!" O
šaldytuvą ZIL atsimenat, su TOKIA rankena? Tiesiog vienarankis banditas!
Trauki už rankenos, byra stiklainiai. O, tarp kitko, kas iki šiol guli
šaldytuvų durelių šone? Ne, ne kiaušiniai. Ir ne pomidorų padažas. Durelių
šone guli...vaistai! Nemokama medicina – irgi stebuklas. Gydytojas vienas,
o eilės dvi – viena su talonais, kita – užsirašiusiųjų eilė. Dar yra ir
trečia – „aš tik paklausiu!"
Kiek jų dar buvo, tų pasaulio stebuklų... Mažas langelis iš virtuvės į
vonią – į ką pro jį žiūrėti, paaiškinkit? Avalynės šaukštas – arkliukas...
Dantų milteliai – valo ir dantis, ir sidabrą... Sysiojantis berniukas ant
tualeto durų... Televizorius „Rubin" – imi reples ir bim-bim-bim! Glaudės
su inkariuku... atsimenat? Pienas trikampiuose paketuose! O jūs sakote –
„Septyni pasaulio stebuklai!"
Mes anksčiau darėme tai, ko dabar niekada ir nedrįstume padaryti. Dar
daugiau – jei šiandien nors kartą padarytum tai, ką anksčiau darydavai
nuolat – tavęs nesuprastų, o gal ir silpnapročiu išvadintų. Na, pavyzdžiui,
gazuoto vandens automatus atsimenat? Juose stovėdavo stiklinė – visiem
viena. Šiandien niekam ir į galvą neateitų gerti iš bendros stiklinės! O
anksčiau juk visi juk gerdavo iš tos stiklinės, papurškę į ją vandeniu iš
fontanėlio. O juk vandens fontanėlis kartais neveikdavo... Vis tiek
gerdavo! Tarp kitko, aplinkui besisukiojantys mėlynanosiai naudojo tą
stiklinę savo gėrimams. Įsivaizduokit, tik įsivaizduokit – jie SUGRĄŽINDAVO
stiklinę. Netikit? Tačiau tada tai buvo įprasta!
Būdavo – namuose dūmai, visame bute aitrus kvapas. Lentelė tokia, su
juodomis linijomis. Ką jūs sau įsivaizduojat? Sekta? Ne, tai
iš-de-gi-ni-mas. Milijonai vaikų degindavo mamoms atvirutes kovo 8 proga.
„Mamyte, sveikinu tave Moters dienos proga..."
Mergaitės, o jūs atsimenat gumytes? Nuostabu, bet nei vienas berniukas
pasaulyje nežino šio žaidimo taisyklių!
O Gorbačiovo portretai be dėmės ant kaktos, atsimenat? Įprasta... O juk mes
atsimenam tuos laikus, kai Džeksonas dar buvo negras, o be to nepilnametis!
Daug buvo tokių įprastų dalykų – talkos pavasarį, darbas kolūkyje rudenį,
skiestas alus aludėje.
Tai buvo įprastų dalykų neįprasti laikai...
_________________
zmogus zmogui vilkas... !
|
Prisijungti
Registruotis
DUK
Ieškoti
:D:D
).