|
pasakaitė:
Žmogus, jo arklys ir šuo traukė keliu. Einant jiems pro didelį medį trenkė žaibas, ir visi krito negyvi. Bet žmogus nesuvokė jau palikęs šį pasaulį ir toliau ramiai keliavo su savo gyvuliais. Pailso, kelias ėjo įkalnėn, jį pylė prakaitas, troškino. Už posūkio pamatė nuostabius vartus iš marmuro, aukso plytelėmis grįstą aikštę, iš jos viduryje stovinčio fontano tryško krištolinis vanduo. Keleivis pasuko prie žmogaus, sergstinčio vartus.
- Kokia čia vieta, tokia nepaprastai graži? - pasisveikinęs paklausė keleivis.
- Tai dangus, - atsakė sargybinis.
- Puiku, kad atėjome į dangų. Esame labai ištroškę.
- Įeikite ir gerkite, kiek tik panorėsite, - tarė sargybinis, rodydamas fontaną.
- Mano arklys ir šuniukas taip pat ištroškę.
- Labai gaila, - atsiliepė sargybinis, - bet gyvuliams čia įeiti draudžiama.
Žmogus labai nusivylė, tačiau neketino gerti vienas; padėkojo sargybiniui ir nužingsniavo toliau. Jau visai išsekę keleiviai priėjo senus aplūžusius vartelius į sodybos kelią, tankiai apsodintą medžiais. Po vienu medžiu šešėlyje gulėjo vyras, prisidengęs veidą kepure. keleivis pasisveikino.
- Mes labai ištroškę, aš, mano arklys ir mano šuniukas.
- Antai tarp tų akmenų yra šaltinis, - parodė vyriškis. - Gerkit į valias.
Žmogus, arklys, šuniukas nuėjo ir atsigėrė. Keleivis grįžo padėkoti.
- Grįžkit kada panorėję, - tarė vyras.
- Kad žinočiau: kaip vadinasi ši vieta?
- Tai dangus.
- Dangus? Bet sargybinis prie marmurinių vartų sakė, jog dangus ten!
- Ten ne dangus, ten pragaras.
Keleivis apstulbo.
- Jūs turite jiems uždrausti dangstytis jūsų vardu! Dėl klaidingos informacijos gali įvykti daug nesusipratimų.
- Nieku gyvu. Iš tikrųjų jie mums daro nemenką paslaugą. Mat ten pasilieka tie, kurie galvoja vien apie save, pamiršę savo artimą...
|
Prisijungti
Registruotis
DUK
Ieškoti
