Na, pamačiau, kad taip pigiai, po kelis centus, galiu pasiimti tokią krūvą tarpukario, tai užėjo proto aptemimas, tai ir nusipirkau. Paskui irgi sau uždaviau klausimą, ką aš su jais veiksiu, ale nu kaip... Nu, kaip sako, bebrai suėdė smegenis
O dėl pirkio kainų tai prisiminiau kažkaip tokią bene dar Šolom-Aleichemo istoriją, kurią pabandysiu atpasakoti:
Kartą Moškė sutiko kažkokį rusų verslininką, kuris, išsikalbėjęs, pasakė, kad turi vagoną batų, tiesa, visi - kairiąjai kojai. Taigi, Moškė ėmė ir nupirko visą vagoną už 1 procentą kainos - ruselis tuo labai džiaugėsi, mat buvo jau praradęs viltį tuos batus kam nors parduoti. Paieškojęs pirkėjų, Moškė greit sužinojo, kad tuos kairiakojus batus visos invalidų parduotuvės jau seniai užsipirko 10 metų į priekį, o niekas kitas nei girdėt apie juos nenorėjo. Taigi, Moškė pasiūlė tuos batus Chaimui. Dvigubai brangiau. Chaimas, žinoma, pamąstė ir nupirko. Praėjus keliems mėnesiams, pas Moškę užsuko Mendelis, kuris pasiūlė batus jau už 20 procentų kainos. Moškė pamąstė ir nupirko. Tada jau pasiūlė Naimui, kuris, pasirodo, prieš porą mėnesių batus pirko už 12 procentų. Bet Naimas sutiko nusipirkti ir antrą kartą, jau už 25... Po kiek laiko Moškė vėl pirko batus, jau už pusę normalių porų kainos, o trečią kartą tie batai pas jį atkeliavo jau už du trečdalius kainos. Šį kartą juos pasiūlė visų didžiai gerbiamas Izaokas, kuris iš visokių sandėrių jau seniai sukaupęs ne vieną milijoną. Moškė nutarė atsisakyti:
- Klausyk, Ize, aš tave labai gerbiu, bet ar nematai, kad tuos batus jau laikas išmesti? Jie gi niekam netinkami?
- Tu ką, pakvaišai, - pasipiktino Izė, argi nesupranti, šitie batai į mūsų bendruomenę atkeliauja jau antrą kartą, pirmą buvo prieš 15 metų, tu dar po stalu tada roplinėjai. Aš tais laikais iš jų sau pasidariau visą savo kapitalą - pusę milijono, o dabar tie batai atkeliavo vėl - ir tai yra puikiausia proga praturtėti. Tu pats pagalvok, mes perkam, parduodam, perkam, parduodam, pinigai sukasi, batų kaina vis kyla, kokia apyvarta, koks pelnas!
----
Istorijos moralas yra toks: iš tikrųjų, kad ir niekam nereikalingas produktas, turintis netgi neadekvačą kainą, gali padaryti turtingais daugelį prekeivių vien apyvartos dėka - anksčiau ar vėliau jį visvien kas nors nusipirks ir, kas įdomiausia, dėl nuolatinių perpardavimų ir, rezultate, daugybės žmonių prašomos vis didesnės kainos potencialiems pirkėjams susidarys įspūdis, kad yra realus kainos kilimas, kad tasai produktas yra vertingas ir brangus, kad jį apsimoka pirkti. Taigi, nors iš pirmo žvilgsnio istorija lyg ir absurdiška, joje slypi gili ekonominė prasmė.
Pirkio prekeiviai, sakyčiau, yra gan įklimpę į kairiųjų batų košę, tik patys nevisai gal tai ir supranta - galime atkreipti dėmesį, kad nemaža dalimi jie perka tuos ženklus vieni iš kitų: vos tik atsiranda kažkas, kas pasiūlo ženklus už REALIĄ kainą, jie išsyk nuperkami, dar daugiau - už juos netgi permoka
Įdomumas tame, kad dėl tokios veiklos rinkoje ilgainiui susidaro netgi tam tikras deficitas, o pirkio spekuliantų kainomis ima remtis ir tie, kas anksčiau galvojo realistiškai - neretai tiesiog nėra daugiau iš ko nusipirkti. Taigi, einant laikui, visi ima galvoti, kad ženklai verti dvigubai ar net keturgubai daugiau, nei kataloginė jų vertė, nors įprastais atvejais aukcionuose kataloginė vertė niekad nebūna pasiekiama.
Nors ir pridariau daug grubių klaidų (ženklų išplėšymas iš blokų, pinceto nenaudojimas ir pan.), tačiau vistiek su jais yra susijusių atsiminimų, todėl pasisaugosiu juos:)
